Anti-meno paroda-gimtadienis „dūdl“, 2024 m.

2024 metų rugsėjį transformavome savo namus į butą-galeriją ir surengėme pirmąją mano darbų parodą. Visą performansą sudarė ne tik keliolikos darbų ekspozicija, interaktyvi erdvė, bet ir savilaida išleistas zinas, mano kurta garso atmosfera, kurioje jungėsi lankytojų kalbos ir kišeniniu sintezatoriumi sukurtas takelis.

„dangiška šypsena“, popierius, markeris, 2024 m.

Viršuje: „spėK-KAS“, che che che, 2024 m.
Apačioje: „išsibarstęs“, popierius, markeris, 2024 m.

„keistynas tave mato“, atsargiai, iš serijos „keistynas“, 2024 m.

„schizma“, popierius, markeris, 2021-2024 m.

Prieš parodą taip pat surengiau partizaninę fizinės reklamos kampaniją, portale ore.lt pasirodė interviu su manimi, o po parodos socialiniuose tinkluose – ir recenzija.

Kūrybinis procesas

Ėmiausi paprasto, bet veiksmingo kūrybos principo: nugyvenęs metus, per gimtadienį, turiu pristatyti naują kūrybinį projektą. Kelis dešimtmečius kūręs „į stalčių“ ar, kaip parodė šiame puslapyje aprašytas projektas, „į bloknotą“, radau tinkamą paskatą ne tik užbaigti, bet ir kitiems pristatyti daugiau kūrybos. Apie 2025 metų kūrybinį projektą skaitykite čia.

Dūdlas. Kontekstas ir konceptas

Dūdlas, anlgl. doodle, yra paišalionė, dažniausiai mažiau sofistikuota nei eskizas.

Surengti dūdlų parodą atrodė absurdiška ir provokatyvi idėja. Paišalioju nuo vaikystės, bet dūdlai vis dažniau ėmė trypčioti mano puslapiuose prieš beveik dešimtmetį, kai nustojau dirbti fizinius darbus ir tapau biuro darbuotoju. Labai greitai patyriau, kad biure kam nors pastoviai trūksta dėmesio, todėl tenka sėdėti nesibaigiančiuose susirinkimuose. Jaučiausi, lyg visi savo noru įlindom į spąstus ir apsimetam, kad tai yra normalu. Dūdlai tapo išeitimi, nes per automatinį piešimą sukurdavau autentišką santykį su tikrove, pertraukdavau spektaklį. Ilgą laiką į juos žvelgiau kaip į asmeninę situacionalistinę intervenciją, o jie vis dažniau pasireiškdavo man patinkančiomis formomis. Dūdlai šalia esančią informaciją paversdavo šaržu, parodydavo jos absurdiškumą. Kartais žiūrėdavau į puslapį ir dūdlas, bendraujantis su darbų sąrašu, atrodydavo tiesiog tobulas. Ne eskizas, ne paišalionė, o tiesiog pilnavertis kūrinys.

Prieš prasidedant pandemijai pradėjau perpiešinėti dūdlus ant drabužių, lipdukų. Jau tada svarsčiau, ar dūdlą ištraukdamas iš konteksto jo nenuskurdinu – ant marškinėlių nuguldavo tik klykiantis veidas, be ne darbų sąrašas, kuris jį vertė klykti.

Klausimas paaštrėjo ruošiantis parodai, nes anksti atsisakiau turbūt konceptualiai stipriausio varianto – tiesiog iškabinti bloknotų lapus. Vietoj to nutariau atrinkti skirtingų stilių ir ciklų dūdlus, iškabinti juos galerijos erdvėje, kad šie atsišauktų ir su erdve, ir vienas su kitu. Sekė mėnesiai dūdlų perkėlimo, formatų rinkimo, rėminimo ir kitų darbų, kol galiausiai grįžau prie originalų: tiesiog ištapetavau galerijos virtuvės sieną nuo lubų iki grindų įvairiausiais bloknotų lapais iš daugiau nei dešimtmetį besitęsiančios karjeros biuruose.

Svarsčiau ištraukti ir gilesnio archyvo artefaktų, gal vieną-kitą mokyklinio sąsiuvinio lapą, tačiau nusprendžiau apsiriboti tik biuru, nes dūdlą matau kaip žmogaus laisvės ir mūsų sąmonės pasipriešinimo formą būkinantiems procesams, butaforiškai tikslioms sistemoms, planams ir nesibaigiančiam koordinavimui. Priverstinė mokyklinė nuobodybė už save neatsakančiam, nesavarankiškam žmogui yra viena, tačiau visai kas kita, kai save tam pasmerkia daugiau-mažiau laisva valia veikiantys suaugę, išsilavinę žmonės. Tai yra absurdas, tai nusipelno dūdlo.

Ar tu rimtai?

Nemaža dalis mano dūdlų (ir dauguma eksonuotųjų parodoje) turi bent vieną akį, stebinčią autorių ir žiūrovą, lyg klaustų: ar tu rimtai? Norėjau palikti šį klausimą neatsakytą net per interviu ar kalbėdamasis su lankytojais: čia ir rimta, ir nerimta, kaip ir aplinka, kurioje atsirado dūdlas: tokia rimta ir formali, bet iki negalėjimo nyki, primityvi ir būka. Joje rasti vietą saviraiškai yra rimta, ypač kai ta išraiška nerimta.

Programėlė – zinas

Mąstydamas apie dūdlų parodą ir konceptą suvokiau, jog sukurti formalią parodos programėlę būtų neadekvatu – turėjau perteikti dūdlo atsiradimo procesą, kokios būsenos juos piešiu, todėl viršelį ir kelis formaliai atrodančius, bet šmaikščiai savikritiškus, darbų aprašymus seka vis labiau dekonstruotas, padirkas tekstas, „Keistyno“ dūdlų ciklą aprašantis eilėraščio forma, lyg programėlės sudarytojas pamažu nuo darbo nukvanka, susižavi dūdlais. Galinis viršelis su dūdlo atlydėjimo į visatą instrukcija nevisiškai įsipaišė į šį išprotėjimo naratyvą, tačiau jį įsivaizdavau kaip bendrą „pirmojo įspūdžio“ dalį kartu su zino viršeliu.

Įkvėptas tradicinės pankų zinų kultūros, ziną maketavau padrikai, laužydamas net tas retas maketavimo taisykles, kurias suprantu. Informacija leidinyje irgi nesisuko išskirtinai aplink perkeltus darbus ekspozicijoje, atvaizdai palietė ir ant tekstilės perkeltus dūdlus, ir perkeltųjų darbų originalus jų įprastoje terpėje.

Pavartykite ziną čia.

Garso takelis – nepastebėta vyšnaitė

Interviu paklaustas, ko reikėtų klausytis žiūrint į dūdlus, atsakiau, kad gyvūnų garsų. Kiek neakivaizdžiai bandžiau užsiminti apie garso atmosferą galerijoje, nes skirtingose erdvėse paslėptas mikrofonas ir garsiakalbis lankytojų garsus ir pokalbius įtraukė į parodos garsinę erdvę. Tam paruošiau daugmaž 6 minučių kūrinį kišeniniu sintezatoriumi, kurio garsus išlaužiau iš semplo, kuriame sakau žodį „dūdl“.

Tikrai ne visi lankytojai pastebėjo, kad dalyvauja garso takelyje. Renginio metu įrašiau lankytojų garsų, kuriuos panaudojau 2025 metų kūrybiniame projekte.

Reklaminė kampanija

Kaip minėjau, vis flirtavau su (ne)rimtumo tema, bet iš tiesų šis projektas man iki šiol atrodo svarus ir rimtas, jam skyriau labai daug pastangų, dėmesio ir jėgų. Kadangi savo esme jis buvo anti-darbo projektas, o aš tuo metu dirbau rinkodarininku, su kartėliu priėmiau pareigą apie performansą-parodą dar ir komunikuoti, įvykdyti reklamos kampaniją.

Įkvėptas dūdlų nerimtumo bei laisvės, nusprendžiau surengti šmaikščią, įžūloką socmedijos kampaniją renginio svečiams ir sekėjams. Kadangi dūdlai man yra analoginis išsilaisvinimas nuo kirmijimo IT sektoriaus biuruose, pasirinkau naudoti fizinius plakatus. Sumaketavau ir iškabinau juos įvairiose Vilniaus vietose, bet ne kaip įprastus informacinius plakatus ant statybų sienelių, o ant žinomų paminklų, galerijų pastatų. Kadangi kvietimus gavusių lankytojų entuziazmas buvo didelis, tikrai nesiekiau pritraukti daugiau svečių ir plakatuose nenurodžiau tikslios galerijos vietos.

Tampytis ir klijuoti plakatus mieste buvo linksma, prisiminiau kaip tai darydavau prieš daugiau nei penkiolika metų, lyg grįžčiau prie profesinės veiklos šaknų, su kuriomis ryšio kasdienybėje nebejaučiu labai seniai. Ironiška daryti reklamą kažkam, ko nenori reklamuoti, ko negali reklamuoti, o net reklamą pamatę ir susidomėję žmonės negalės rasti galerijos ar patektį į parodą.