„Totemai“ pristatymas – rugsėjo 20 d.!

„Totemai“ pristatymas ir albumo perklausa vyks „Begemoto sapne“, Visų Šventųjų g. 5, Vilniuje. Pradžia 18:00. Renginys nemokamas.

Šiemet gimtadienio proga pristatysiu kol kas ambicingiausią savo kūrybos projektą, kurį sudaro mini-albumas (EP) „Teritorija“ su akomponuojančiu vaizdo klipu „Ne pagal grafiką“ ir poezijos brošiūra „Savaitgalio poezija“. Projektą pavadinau „Totemai“, lyg kūriniai būtų artefaktai iš bendro mitinio pasaulio.

Interviu apie „Totemus“ ore.lt: „Vytenis Bagdonas žvelgia į „rimtos visuomenės“ absurdus“ (publikuotas 2025 m. rugsėjo 12 d.)

„Totemai“. idėjos ir konceptas

„Totemai“ yra lokalus vilnietiškas epas, kurio pasaulio ašimi yra technologinis Pasaulio medis – televizijos bokštas. Juose mūsų kasdienybė atsiveria per vieno iš moderniosios humanitarikos pirmtakų, Giambattista Vico, idėjas. Jis manė, kad kalbos, kultūros ir visuomenės pirmiausiai veikia metaforiškai, poetiškai, kol apsisupa žmonių pagamintais daiktais, galiausiai nustoja vartoti net metonimiškas ar simbolines sąvokas ir peržengia į ironišką būtį, kurioje viskas yra konkretu ir visiems suprantama.

Pažvelgti į hipertechnologinį pasaulį poetiškai-metaforiškai yra nelengvas uždavinys. Jam sprendimą radau enciklopedinio romano žanre. Hermanas Melvillis įžvelgė visą pasaulį banginyje („Mobis Dikas“), Thomas Pynchonas – balistinėje raketoje („Gravity’s Rainbow“), o aš bandžiau „Totemų“ pasaulį atskleisti per smėlį ir jo formas: stiklą, obsidianą, silicį ir kt. Kai ėmiau visur jį matyti ir iš padrikų nuotrupų konstruoti pasaulio suvokimą, pasinėriau į įtarią, gal net paranojišką sąmonės būseną.

Būtent todėl pristatau ne romaną, o visai kitokius kūrinius. Nors „Totemų“ pasaulyje egzistuoja vienas pagrindinis pasakojimas, jis lieka paraštėje. Palieku klausytojams-skaitytojams-stebėtojams sukonstruoti savo naratyvą iš detalių, paskendusių triukšme ir trikdžiuose. Garsinio motyvo nuotrupa gali susijungti su vaizdo klipo kadru ar eilėraščio posmu ir suformuoti nuoseklų pasakojimą. Visai kaip siūlė G. Vico – ieškoti sąsajų ir priežasčių nesusijusiuose dalykuose.

Mini-albumas „Teritorija”

Teritorija – nesavarankiška, priklausoma erdvė. Dažnai teritorijomis vadinamos savarankiškumo, suverenumo siekiančios vietos. Kad vieta taptų teritorija, jai reikia apsibrėžti, apie save suformuoti naratyvą. Arba, kad kas nors iš šono suformuotų tą naratyvą. Šio mini-albumo garsinė teritorija yra naratyvas, kurį konstruoja klausytojas, išsirinkdamas garsus, motyvus ir nuotrupas.

Praėjusiais metais, savo pirmosios parodos atidarymui sukūriau neilgą muzikinį-garsinį foną. Nuo jo atsispyriau, šiek tiek išplėčiau savo kišeninių, triukšmingų sintezatorių arsenalą, pasitelkiau per metus sukauptus įrašus (field recordings) ir sukonstravau ambient įrašą.

Norėjau, kad muzikinis kūrinys atspindėtų mitologinės, pasaulį sisteminančios sąmonės būseną. Daug garsėjančių-tylančių sluoksnių, siūlančių klausytojui konstruoti naratyvą per garsus. Lyg bandymas mūsų hipertechnologišką, triukšmingą, neaprėpiamą pasaulį surikiuoti į pasakojimą, kažką suprantamo, suvokiamo.

Kaip tai skamba galima išgirsti ir bandcamp: vtns - Teritorija

Poezijos brošiūra „Savaitgalio poezija“

Sunku kalbėti apie „Totemus“ neprisirišant prie „Savaitgalio poezijos“ motyvų, nes ji siūlo apčiuopiamiausias temas, simbolius ir konceptus. Stengiausi struktūruoti leidinį lyg miestą-labirintą, kuriuo galima klaidžioti, bet yra aiškūs įėjimai ir išėjimai – todėl ir turinio puslapį tiesiog nupiešiau. Eilėraščiai išnyra iš teritorijos, epinio-mitologinio pasaulio, kurio naratyvą sukonstruoti iš skirtingų lyrinių subjektų patirčių lieka skaitytojui. Naujoji Vilniaus mitologija persikelia iš Senamiesčio į jį supančias kalvas, rajonus po TV bokšto lėkšte, atsiranda naujos mitologinės būtybės, viską persmelkia technologiją įkūnijanti smėlio metafora.

Brošiūrai pavadinimas prigijo dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šiame projekte pasitelkiau Giambattista Vico idėjas, per jas atsisukau į mūsų visuomenę, dirbančio žmogaus būtį ir vietą poetiniam-metaforiškam žvilgsniui radau tik savaitgalyje.

Antroji priežastis: prisijuokavau! Paskaitęs kelias neseniai išleistas (labai) mažos apimties lietuvių poezijos knygas pasakiau, kad tokią galima parašyti ir per savaitgalį. Mano (ne)laimei, iš karto gavau sukirsti lažybų.

Rezultatas? Pralaimėjau!

Knyga nesigavo. Turbūt galėjau suktis kaip tie poetai, patręšiantys kas antrą puslapį aštuoneiliu ir išleisti A6 formato knygelę, bet vietoj to nusprendžiau pratęsti darbą ir įsigilinti į idėjų tinklą, apie kurį mąsčiau jau senokai. Užtrukau apie pusmetį, kol „Savaitgalio poeziją“ išplėčiau, papildžiau, perredagavau ir galiausiai iliustravau dūdlais. Bandžiau išlaikyti savilaidos dvasią, bet brošiūra nėra savadarbė, todėl, skirtingai nei praeitais metais, išleidžiu ne ziną.

Visą rašymo procesą nufilmavome, dalį įrašo panaudojau vaizdo kūrinyje.

Vaizdo klipas „Ne pagal grafiką“

Iš pradžių maniau, kad renginio metu pristatysiu tik singlą iš albumo, o po jo surengsime poezijos skaitymus. Dėl išankstinio susidomėjimo nusprendėm atsisakyti poezijos skaitymų, nes nebūtume išsitekę laike. Be to, ieškodami vietos renginiui labai susižavėjom „Begemoto sapno“ erdvės akustika. Dėl to poezijos skaitymus atidėjau ateičiai ir nusprendžiau rengti viso mini-albumo perklausą.

Jei iš pradžių ketinau daugų daugiausiai sumontuoti vaizdo klipą albumo singlui, galiausiai ėmiau montuoti visą mini-albumą lydintį įrašą. Juo perteikiau neaprėpiamo pasaulio triukšmą, sėdėjimo-judėjimo bei natūralios-elektrifikuotos šviesos įtampas, jų raiškas architektūrinėse formose, miesto erdvėse… Galiausiai sumontavau triukšmingą kelionę iš kompiuterizuoto, redukuoto triukšmo į frustruojantį, aktyvų stebėjimą. „Ne pagal grafiką“ susijungia sintetinis ir natūralus triukšmas, montavimo triukšmas, kai nesupranti, kuris sluoksnis yra svarbus – lyg painiame, klaidžiame gyvenime.