Du eilėraščiai

Šie eilėraščiai pirmą kartą publikuoti 2025 m. Šiaurės Atėnų Nr. 18 (1446). Nuoroda

Sintezė

Kvarco golemas gergždėdamas kelia mane už kulnų
Lupti pinti kabeliai yra jo kasos
Bijau, kad po visų puikių darbelių likau basas
Iš kalno, kur naują kampaniją varėm lazeriu
Lenda savanoriai, sukilėliai ir kariai Gedo
Ai! Man į šoną tvoja cukranendrės kuoka, blakštu ar spragilu
Baziliskas prilekia, apuosto ir grįžta žiūrėti reklamų
Mane pakrato, kažkas žvanga, sviedžia į prietemą
Kur vienišas, mašininis šviesolaidžio siūlas
Įtemptas link stiklo kalno
Virš verdančios smalos upės
Kas daros – man aišku
Dieta sielos svoriui tuoj pasiteisins!

●

Vardai ir žodžiai kažką kita reiškia
Man pasakė seniausia senių senė
Kad elektros dievas įkalino žaibą ir griausmą
O dabar jo pakalikai lėkštėj augina pjausnį

Alkanas, badu marinta siela, prisėdu
„Dzeuso pjausnys“
Prometėjaus auka? Βουφόνια?
Orakulė šnibžda, kad
Veikiau tik skerdiena
Pagrobėjo Europos

Kodėl ji traukia obsidiano peilį
Kodėl vadina mane gulbe
Žodis po žodžio ir aš jau
Bėgu, žemės neliesdamas kojom

●

Mane skraidina du ratai Pegaso
Viskas mainos po nosim
Takai nesijungia, plytos maišosi, kyla
Gatvės keičias, dingsta, išnyra

Orakulė neatsilieka ir aiškina
Kad taip būna, jei per daug apvalini
Pamiršti žodžius ir reikšmes
Išapvalini žmogų ir minias

Ar aš vis dar čia
Ar aš išapvalintas?
Žvairuoju ir minu
Du dviračius

Mano ratus šokantys čiabuviai
Išvadina Afrodite
Nes vykstu į pasimatymą

●

Laikas žengt, bet aš stoviu ant kapo!
Iš jo pakyla tūkstantį metų skaisti vaidilutė
Ir sulig pirmu mano žingsniu
Visoms Vilniaus aukoms
Pareikalauja atpildo

●

Prie kelio išvystu El Alephą
Prisimenu kažką, ką iškart pamìrštu

Ir Afroditė, pakeitus vardą į Laimą
Subyra į dulkes palietus plieninę kaukę

Mane apsupa gyvi mirusieji

Turbūt reikalauja, bet nieko nedaro
Tik vaškinė mumija

Man padeda delną ant kaklo

Ir sugniaužti negali

Balandis atskrenda, pamaitina
Tarp mano dantų pražysta saulėgrąža
Balandis skrenda tūkstantį kartų
Čia Senvagė, seno vagies vieta
Ledyninės kilmės nusikaltimas

Bibliotekoje nėra knygų
Dėl to negali suprast
Ar orakulė nenusišneka

Virš horizonto, virš kalvų
Kyšo Igdrasilas

Ten sutinku ją
Ir dovanoju nužydėjusius grybus
Smėlio karalystė trupa per visus kraštus
Skaisčioji mergelė prašo grąžint jai laiką
Bet mano vardas ne Chronas
Aš – tik smėlis stikle

●●●

duokit man tris duonos gabalus, viskio ir kelias adatas į panages
kad gyvas pasijausčiau leidžiantis tavo saulei, tempiantis laikui į gumą, likusią potyriu
pasidarykit švyturiu, dairykitės paliktais kvailais raktais, kreivom spynom ir
geriausiais draugais, likusiais numeriais pamestoj simkėj, jokių profilių
palikit ramybėj dienas, padegtas skrudintu akmeniu, pelenai pelenai pelenai
veža į mineralinę vonią, trupintu kaulu – atšakom – nukalta, spjaudyta nuotaika
atsipisam veliūru ir veltiniais, gerai, kai kažkas kažko nevalgo, ne badas
šitie primatai nebegali be pertekliaus, peraugusiom galvom, savivertėm ir akcijom
gyvenimai, nugyventi pasikinkius balionus, aitvarus ir, taip, burbulus
kaip susitvarkyt pamirštą vienutę nuo trūnijančių popierių apie jus ir labiau mane
tavo vadovai ginasi bananais, kriaukšlėm
tavo vadovai ginasi keiksmažodžiais, piktais žodžiais, meilybėm, nuolaidom, ant keliųblet
kas čia kvietė mane ir kam duoti į snukį, kaip skauda baimė ir kaip gera, kai sekasi
visi, kas nori mirti, tik pas mus rėkia gyvi lavonai, jokių prognozių mėnesį į priekį
nebeduokit jiem viskio, skystos duonos ir pamiršto protėvių šnapso, viedru apskaitomos vodziaros
nes čia kyla infrabangos, jokio nešančio signalo, tik užuojauta panagei, užuojauta…
skundais badomai pagalvei, apsirūkiusiai sąmonei, šviesoj ekrano
kur užkasėt mane, apaugo samanom, bet aš prasikaliau ir nešu jums derlių, kuriuo
apsvaiginsit savo močiutes ir proanūkius, pasikinkysit drąsiausias svajones ir eisit…
iki pirmos mentų mašinos, ant keliųblet, savo išlankstytais kostiumais ir kampuota sąžine
užsuksit į svečius dar ir dar ir dar, stebėdami mano skurdėjimą ir vis vogdami, nes galite
taip pasileidęs plaukus aš žadu jus jais smaugti, kol imsit juoduoti, to čia ir susirinkom
jum reik pasijaust gyvais, kai galvojat apie savo nemirtingumą, todėl Paris taiko į kulną
mea culpa, atskleidžiau istorijos pabaigą, parodžiau spoilerį treilery, pabaiga dar iki pradžios
tvoja geriau nei bet kokia savim patenkinta popietė: galąsti sau durklą, stumti dūrą
pasilikti prie paskiros savigarbos atsisakyti taisyklių, kurių niekas tau nesakytų, jei pasirinktum
žaist tik su savim, o ne su likimais, pasikinkęs sraigę tavo laikas atslinko.