Pažvelgti į kitą kelio ženklo pusę

Šis tekstas pirmą kartą publikuotas 2025 m. Literatūros ir meno Nr. 13 (3817). Nuoroda

Lipdukai kaip gatvės meno žanras.

Prasitaręs, kad man įdomiausia gatvės meno šaka yra lipdukai, dažnai sulaukiu komentaro: „Niekad neatkreipiau dėmesio į lipdukus, jų nepastebėdavau.“ Menininkė, antropologė Alice Clough šį lipdukų nepastebėjimo fenomeną pavadino „miestietiška atskirtimi“ (urban disengagement) – fizinės vietos nesuvokimu, baime ir izoliacija vis labiau nuasmenintame ir technologiškame pasaulyje. Laimei, iš naujo atrasti ir kurti santykį su savo miestu pasaulyje, kuriame visi ir viskas bando patraukti mūsų dėmesį, nereikia didelių pastangų. Užtenka kartais pažvelgti į kitą kelio ženklo pusę.

Nesugebėčiau išvardinti visko, ką ten įmanoma išvysti. Vilniuje dažniausiai pamatysite spausdintus vietinių ir užsienio sporto sirgalių lipdukus, vieno kito tatuiruočių meistro ar muzikos grupės reklamas ir įvairiausius serijinius skaitmeninio dizaino bei vienetinius ranka pieštus graffiti kūrėjų darbus. Ilgainiui atpažinsite vietinių kūrėjų personažus; tas pats lipdukas vienur atsiskleis kaip kolektyvinio koliažo dalis, o kitoje vietoje veiks kaip individualus darbas.

Lipdukas limpa prie sienos lyg papiruso plakatas senovės Egipte, tačiau savo modernią formą įgijo vos 1830–1850 m., kai išsivystė klijų technologijos, leidusios pradėti masinę prekių etikečių ir pašto ženklų gamybą. Prireikė dar kiek daugiau nei šimtmečio, kad šie išskirtiniai – komerciniai ir raštingųjų – įrankiai demokratizuotųsi, pasiektų gatvę kartu su moderniuoju graffiti judėjimu ir taptų ne tik žymėjimo, saviidentifikacijos, bet ir kolektyvinės kūrybos priemone. Dabar lipdukai gatvėje užima savo nišą ir mažesniu formatu bei klijavimo būdu skiriasi nuo didesnių plakatų ar paste-up kūrinių.

Lipdukai evoliucionavo ir komerciniame pasaulyje. Prekių etiketės tapo interesų išraiškos forma, kolekciniais objektais. Turbūt ryškiausias lipdukų kolekcionavimo pavyzdys – filatelija, tačiau komercinių lipdukų ir etikečių rinkimas yra daug platesnis fenomenas. Pamenu, kadaise senelis mokė mane mirkyti vokus, kol atšoka pašto ženklas. Darėme tai ant darbo stalo, turinčio stalčių spinteles. Vienas stalčius priklausė man. Ant jo šliejosi kramtomosios gumos lipdukai su transformeriais, vėžliukais nindzėmis ir mašinėlėmis, o stalčiuje – kolekcija alaus butelių etikečių ir futbolo čempionatui skirtas lipdukų albumas. Vieną kolekciją nejučia tęsiu iki šių dienų, bananų lipdukus perklijuodamas greta šiukšliadėžės. Vėžliukai nindzės taip pat vis šmėsteli prie darbo stalų biuruose ir kavinėse, tik dabar prilipę prie nešiojamųjų kompiuterių ekranų.

Kitokiomis raiškos formomis lipdukai pasirodo ant transporto priemonių. Skirtingai nei JAV, mūsų keliuose lipduką dažniau rasime ne ant automobilio bamperio, o ant lango. Čia klijuojami autoklubų, nelegalių lenktynių ir kitų autosubkultūrų ženklai, savininko instagramo ar tiktoko pseudonimai. Tai turbūt žymi lietuvišką potraukį ralio lenktynių estetikai, kur ekipažo pavardėmis ir rėmėjų ženklais nuklijuotas korpusas dengia ne tik kėbulą, bet ir šoninius bei galinius langus. Turbūt dažniausiai matomą komercinį lipduką Lietuvoje išpopuliarino ralio lenktynininkas Benediktas Vanagas, JAV lietuvio Gintaro Karoso stilizuotą Vytį ėmęs naudoti be autoriaus sutikimo. Sunku pasakyti, ar šio lipduko sėkmė yra reklaminės akcijos rezultatas, ar tiesiog saugi grupinės tapatybės išraiškos forma, nes, be minėtų subkultūrų, Lietuvos vairuotojai savo automobilius retai žymi lipdukais.

Ryškiausiai ant transporto priemonių tapatybę išreiškia graffiti judėjimui artimi riedlentininkai, lipdukais nuklijuojantys šalmus ir riedlenčių dugnus. Vizualinė saviraiška yra labai svarbi šios subkultūros dalis, neapsiribojanti vien komercinių prekių ženklų lipdukais. Riedlentininkai neretai klijuoja originalius, vienetinius lipdukus, derina juos su kaligrafijos ar tapybos elementais. Beje, norintiems susipažinti su riedlenčių menu vertėtų iki rugsėjo 10 d. apsilankyti Samuelio Bako muziejuje Vilniuje, kur šiuo metu vyksta riedlenčių tapybos paroda.

Lipdukai Vilniuje, 2025 m. Vytenio Bagdono nuotr.

Laisviausia vieta lipdukams yra gatvėje, ten jų įvairovė didžiausia. Viešojoje erdvėje klijuojami lipdukai savaime yra subversyvūs, kaip ir visa nesankcionuota gatvės kūryba. Valdžios institucijų ir dalies visuomenės priešiškumas „vandalizmui“ ne tik sukuria sąlyginį barjerą kūrėjams, bet ir leidžia prasmėms greitai kisti, evoliucionuoti, žaisti vietoje ir su vieta.

Gatvėje lipdukus palieka įvairios subkultūros, turinčios nusistovėjusias estetines priemones ir simbolius. Jos stipriau formuoja lipdukų išvaizdą nei konkreti vieta, miestas. Pavyzdžiui, Lietuvos sporto sirgalių lipdukai yra panašesni į sirgalių lipdukus Lenkijoje nei į vietinio graffiti judėjimo lipdukus: sporto sirgalių lipdukai visada būna ne rankų darbo, o spausdinti, juose vyrauja palaikomo klubo spalvos, klubo ir sirgalių grupuotės heraldika (ar logotipai), nuotraukos, paprasti skaitmeniniai koliažai. Graffiti lipdukai savo estetika dažniau panašūs į tagą ar visaverčio graffiti darbo (piece) miniatiūrą, kartais juose pasirodo originalūs personažai, o patys lipdukai gali būti ir rankų darbo, ir spausdinti. Motociklininkų klubų lipdukai dažniausiai išdėstymu primena baikerių nugaros antsiuvų struktūrą, o žygeivių lipdukai pasižymi šmaikštumu, būtinai nurodo klubo pavadinimą ir šalį. Individualių kūrėjų ir lipdukų menininkų darbus apibrėžti sudėtingiausia, nes jų raiška peržengia graffiti subkultūros rėmus, yra įvairesnė, platesnio vizualinio, žanrinio ir formatų spektro.

Turbūt vienintelis visą lipdukų kultūrą vienijantis aspektas yra medžiagiškumas (vinilo ar popieriaus pagrindas, klijai, dažai ir kt.), kurį lemia lauko sąlygos: pavyzdžiui, dažniau vyrauja aliejinis markeris, ultravioletiniams spinduliams ir lietui atsparesnė spauda. Vis dėlto Vilniuje galima rasti mėlynai baltais virtusių Vilniaus „Žalgirio“ ar geltonai juodų Vilniaus „Ryto“ sirgalių lipdukų. Konkuruojančiose, agresyviose subkultūrose svarbu klijuoti sunkiai nuplėšiamus lipdukus.

Skirtingose vietose tas pats lipdukas ar jų grupė kuria unikalius simbolius ir prasmes, o lipdukų mobilumas, greitas priklijavimas leidžia šias prasmes kurti plačiai ir įvairiai: Lisabonoje paplitus graffiti užrašui „Tony Was Here“, gatvėse atsirado tokios pačios stilistikos lipdukai „Who the Fuck Is Tony?“, tačiau rasti lipduką, kuriame paskutinis žodis nebūtų užklijuotas kito lipdukininko pseudonimu, man nepavyko. Šitaip konkuruojantys kūrėjai provokuoja, naikina ir perkuria kitų darbus.

Paryžiaus olimpinių žaidynių „valymą“ gatvės lipdukai išgyveno tik Monmartre. Paryžius, 2024 m. Vytenio Bagdono nuotr.

Lipdukai gali nesunkiai atsidurti atokiausiame pasaulio kampe. Nors jie neprilygsta graffiti kūriniui pastangomis ar drąsa, lipdukai veikia ne (tik) patys savaime, bet ir įsikomponuoja į objektą, architektūrą, aplinką, žaidžia, bendrauja, žeidžia ir informuoja šalia esančius (ar po jais atsidūrusius) lipdukus. Kartą Amsterdame ant tilto turėklo aptikau lipduką su pasiūlymu atlikti salto ir nusijuokiau pagalvojęs, kad čia jis provokuoja kur kas labiau nei ant gimnastikos klubo durų.

Net tame pačiame mieste lipdukų įvairovė gali nustebinti. Atkreipę dėmesį į lipdukus, imsite pastebėti, kas dažniau lankosi konkrečioje vietoje, nes riedlentininkai daugiausia klijuoja aplink riedlenčių parkus ir parduotuves, muzikantai ir jų gerbėjai – aplink koncertų vietas, sporto sirgaliai – prie arenų ir stadionų. Žygeivių, motociklininkų ir kitokių keliaujančių subkultūrų lipdukus dažniau pamatysite ne mieste, o šalikelės poilsio aikštelėse, ant pasienio riboženklių, lankytinose gamtos vietose. Individualių vietos kūrėjų darbų tokiame mažame mieste kaip Vilnius nesunku rasti Senamiestyje, o užsienyje dažniausiai jų rasite aplink galerijas, menininkų lankomus barus, kavines ir menininkus priimančiuose rajonuose. Tokių vietų privalumas – į jas palikti vizitinės kortelės atvyksta ir nevietiniai kūrėjai, rečiau užsuka savivaldos „švarintojai“.

Praėjusių metų pabaigoje lankiausi Paryžiuje, kuriame olimpinių žaidynių proga stulpai, lietvamzdžiai ir elektros skydinės puošėsi tik klijų liekanomis ir kartu su lipdukais nuluptų dažų žymėmis. Šitokį „valymą“ gatvės lipdukai išgyveno tik Monmartre.

Tiesa, nuplėšti nepatinkantį ar žeidžiantį lipduką – anokia nuodėmė. Neseniai lengva ranka, lyg korumpuoto politiko plakatą prieš rinkimus, nuplėšiau smailą pardavinėjančio „Telegram“ boto reklamą. Gatvės kūryba yra efemeriška, ji gali ir turi būti sunaikinta – jei ne orų ir laiko, tai konkurentų ar savivaldos. Kūrėjai supranta žaidimo taisykles. Kai kuriuos lipdukų laikinumas, anonimiškumas įgalina laisviau kurti ir rodyti savo darbus. Turbūt antras pagal blogumą dalykas, ką galima padaryti su gyvąja kultūra, – sukišti ją į muziejų, užmarinuoti ir nebeleisti keistis. Blogiau – tik ją neigti ir nepastebėti.

Tekstas parengtas per meno kritikos mokymų programą „Krituliai“