Žeimena

Rytų Lietuvoj teka tokia šalta upė, kurios vandenys rėžiasi į Nerį ir pro Vilnių liejas link Vakarų. Ji vadinasi Žeimena. Jos srovė gaivina pavargusią sielą.

Kartais užsimerkiu ir matau savo pėdas, kyšančias virš vaikiškos valties. Priešais – eilinis Žeimenos vingis, apaugęs karklais, pušimis ir apyniais. Mano ausyse vis garsiau ima čiurlenti, jaučiu švelnias srovės bangeles. Plaukiu virš nedidelių aukštaitiškų riedulių upės dugne.

Žeimena neša lengvai

Nuo dugno smėlio mane skiria geras sieksnis, ne daugiau. Paukščiai čiulba. Saulė nušviečia krantus. Pakrančių lapuočiai meta gaivų šešėlį. Galėtum patikėti, kad žmonija, visa mūsų civilizacija, nė neegzistuoja.

Pasiiriu irklu. Vangiai, ramiai pasuku valtį palei upės kryptį už vingio. Įplaukiu į užutekį ir keliskart pasiiriu link horizonto.

Žemyn upe

Horizonte upė remias į geltoną skardį. Tiesi vaga maudo medį, į vagą įvirtusį visu ūgiu. Jis vis dar žaliuoja, brandina žiedadulkes ar sėklas palikuonims. Jo šakose knibžda miško voriukai, vabalėliai ir muselės.

Srovė neša mane į medžio šakas. Aš vėl kelis kartus įmerkiu irklą į šalčiausios Lietuvos upės vandenį.

Aš jame vėl būtinai nusimaudysiu.

Valtyje mano siela ištirpsta ir gimsta naujai

Dabar saulė kepina mane, bet vanduo nuo irklų gaivina rankas iki pažastų. Aš praplaukiu gyvą medį ir išsitiesiu valtyje. Mano pėdos murkteli į Žeimenos gaivą. Aš plūduriuoju gyvenimo upe.

Aš valtelėje ant Žeimenos vėl įsitikinu, kad gyvenimas vertas gyventi. Valtyje tarp Švenčionėlių ir Pabradės mačiau vienintelį laisvą briedį gyvenime.

Su draugais ant Žeimenos kranto taip maloniai vakarodavom prie laužo: konservais, bulvėm ir didžeridu.

Mes kiekvienais metais vis susirašom: „galvoj jau pučiasi valtis“…